Pušų spyglių rudavimas.

Pušų paprastąją spygliakritę sukelia kelios Lophodermium spp. ir Hysterium pinastri grybo rūšys. Pavasarį 1-2 savaitės po sniego nuleidimo, ant spyglių pasirodo geltonos ar rusvai rudos dėmelės. Vėliau pažeisti pušų spygliai ruduoja, nudžiūva ir per anksti nukrenta. Galima sumaišyti su rudeniniu fiziologiniu pušų spyglių metimu, kai dvimečiai ir senesni spygliai gelsta, vėliau runda ir nukrenta.
Ligai palankus šiltas ir lietingas oras vasarą bei rudenį ir švelnus - žiemą. Žalą ypač padidina pavasarį kartu su liga pasitaikančios sausros ir kaitros, bei spygliakritės pasikartojimas du metus iš eilės. Didėjant želdinių-žėlinių amžiui ligos daroma žala mažėja.
Norint išvengti spygliakričio infekcijos želdiniuose, reikėtų neauginti pušaičių žemesnėse ir šlapesnėse vietose, nesodinti pernelyg tankiai, kontroliuoti piktžolėtumą. Šios priemonės mažina rasos ir kritulių drėgmės bei sniego užsilaikymą ant spyglių. Tai sudaro ligos sukėlėjui vystytis mažiau palankias sąlygas.
Sergantys augalai želdynuose purškiami naudojami fungicidai. Kuo šiltesnis ir ilgesnis ruduo, tuo ilgiau turi būti tęsiami vėlyvieji purškimai.
Profesionalai naudoja: Kantik, Orius 250 EW, Syrius (0,1 proc.). Šie fungicidai apsaugo nuo tokių ligų, kaip: Pušų paprastoji spygliakritė (Lophodermium seditiosum), Pušų snieginė spygliakritė (Phacidium infestans); Spygliuočių ūglių fomopsiozė (Phomopsis spp.); Ąžuolų lapų miltligė (Microsphaera alphitoides); Klevų lapų miltligė (Uncinula bicornis, Uncinula tulasnei); Liepų lapų rudmargė (Passalora microsora); Liepų lapų šviesmargė (Discula umbrinella); Beržų lapų dėmėtligė (Marssonina betulae, Taphrina betulae); Beržų lapų rūdys (Melampsoridium betulinum); Drebulių lapų rūdys (Melampsora populnea) ir kt.